Garsiausios Federico García Lorca eilės ir frazės
3 geriausi pagal 90 žmonių balsus: Prasideda verksmas / gitara. · Aš nenoriu to matyti! · Jei aš mirsiu, palikite balkoną atvirą.. (Atnaujinta 2019-07-20.)
Lorkos eilėraščiai, kuriuos pusė pasaulio žino mintinai, nuo Čigonų baladžių iki Bernardos Albos namų, kiekvienas su savo knyga ar kūriniu.
Automatiškai išversta (originalas Español k.). Žiūrėti originalą
Populiariausi 12
-
1
Prasideda verksmas / gitara.
„Gitara“, Poema del cante jondo (1931).
-
2
Aš nenoriu to matyti!
„Išlietas kraujas“, antroji Ignacio Sánchezo Mejíaso Llanto dalis (1935).
-
3
Jei aš mirsiu, palikite balkoną atvirą.
„Atsisveikinimas“, dainose (1927).
-
4
Ilgai gims, jei gims, / Andalūzietis toks aiškus, toks kupinas nuotykių.
Ignacio Sánchez Mejías „Llanto“ uždarymas (1935).
-
5
Kordova. / Toli ir vienas.
„Arklio daina“, dainose (1927).
-
6
Žalia, aš tave myliu žalia. / Vėjas žalias. Žalios šakos.
„Somnambulistų romanso“ pradžia „Čigonų baladėse“ (1928).
-
7
Penktą po pietų.
Ignacio Sánchez Mejías choras „The fuck and the death“, Llanto (1935).
-
8
Mėnulis atėjo į kalvę / su savo tuberozų šurmuliu.
„Mėnulio romantika, mėnulis“, eilėraštis, atveriantis Romancero čigoną (1928).
-
9
Tyla, sakiau! Tyla!
Bernardos įsakymai dukroms, Bernardos Albos namuose (1936).
-
10
Niujorko aušra turi / keturias dumblo kolonas.
„Aurora“, knygoje „Poetas Niujorke“ (išleista 1940 m.).
-
11
Pats baisiausias iš visų jausmų yra mirusios vilties jausmas.
Doña Rosita mergvakaris (1935).
-
12
Teatras yra poezija, kuri palieka knygą ir tampa žmogumi.
Iš 1936 m. interviu apie jo idėją apie teatrą.
Kaip išdėstytas šis reitingas? Pagal žmonių balsus: kiekvienas ▲ prideda po tašką ir kiekvienas ▼ atima po vieną. Kiekvienas gali balsuoti ir pridėti, ko trūksta.
Ar kažko trūksta?
Komentarai (9)
Prisijunkite norėdami komentuoti
«A las cinco de la tarde», se me pone la piel de gallina.
Faltan cosas de Bodas de sangre y de Yerma, no todo es poesía.
Lo de «Si muero, dejad el balcón abierto» es precioso.
Córdoba, lejana y sola... qué belleza.
En el instituto nos hicieron aprender el Romance sonámbulo de memoria, aún me acuerdo.
Bonita selección.
«Verde que te quiero verde», la sabe toda España.
Lorca es el poeta más grande de nuestra lengua, y lo mataron.
El Llanto por Ignacio Sánchez Mejías me pone los pelos de punta.