Žymiausios Odisėjo Eličio eilės (su jų rinkiniu)
3 geriausi pagal 37 žmonių balsus: Pirmuoju lietaus lašu vasara žuvo. · Liūdesys tampa gražus, nes mes į jį atrodome. · Paskutinė kelionė kaip pirmoji.. (Atnaujinta 2022-11-19.)
Nuo „Orientacijų“ „beprotiško granato“ iki „Axion Esti“ ir „Maria Nefeli“: visiems žinomi Nobelio premijos laureato Odisėjo Eličio (1911–1996) eilėraščiai su rinkiniu ir jo metais.
Automatiškai išversta (originalas Ελληνικά k.). Žiūrėti originalą
Populiariausi 14
-
1
Pirmuoju lietaus lašu vasara žuvo.
Iš rinkinio „Orientacijos“ (1940).
-
2
Liūdesys tampa gražus, nes mes į jį atrodome.
Iš „Marijos Nefeli“ kolekcijos (1978).
-
3
Paskutinė kelionė kaip pirmoji.
Iš rinkinio „Pirmoji saulė“ (1943).
-
4
Šis pasaulis mažas, didelis!
Iš rinkinio „To Axion Esti“ (1959).
-
5
Ar tai beprotiškas granatas, kovojantis su pasaulio debesuotumu?
Iš rinkinio „Orientacijos“ (1940).
-
6
Mano kalba buvo suteikta graikų; / vargšas namas ant Homero smėlio.
Iš rinkinio „To Axion Esti“ (1959).
-
7
Jokia banga nelaiko piktumo savo krūtinėje.
Iš rinkinio „Orientacijos“ (1940).
-
8
Tik tas, kuris kovoja su tamsa savyje, rytoj turės savo dalį saulėje.
Iš rinkinio „To Axion Esti“ (1959).
-
9
Tai, ką myliu, gimsta nepaliaujamai. Viskas, ką myliu, yra visko pradžioje.
Iš rinkinio „Pirmoji saulė“ (1943).
-
10
Tai, ką sutaupysi žaibiškai aišku amžiuje, išliks.
Iš rinkinio „To Axion Esti“ (1959).
-
11
Dieve mano, kiek tu išleidi mėlynai, kad mes tavęs nematytume!
Iš „Marijos Nefeli“ kolekcijos (1978).
-
12
Puiku, kai žmogus apie tai galvoja.
Iš rinkinio „Ta Heterothali“ (1974).
-
13
Jūra negali klysti.
Iš „Marijos Nefeli“ kolekcijos (1978).
-
14
Jaunos moters krūtis – jau būsimos Konstitucijos straipsnis.
Iš rinkinio Trys eilėraščiai su progos vėliava (1982).
Kaip išdėstytas šis reitingas? Pagal žmonių balsus: kiekvienas ▲ prideda po tašką ir kiekvienas ▼ atima po vieną. Kiekvienas gali balsuoti ir pridėti, ko trūksta.
Ar kažko trūksta?
Komentarai (1)
Prisijunkite norėdami komentuoti
«Τη γλώσσα μου έδωσαν ελληνική» με τη μουσική του Θεοδωράκη... ανατριχίλα κάθε φορά. Το «Θάλασσα λανθασμένη δε γίνεται» το έχω γράψει στον τοίχο του δωματίου μου.